1Netrukus po to karalius atsiuntė Gerontą Atėnietį, kad priverstų žydus atsisakyti savo protėvių papročių ir liautis gyvenus pagal Dievo įstatymus. 2Be to, jis turėjo išniekinti Jeruzalės šventyklą, pavadindamas ją Dzeuso Olimpiečio vardu, o Garizimo šventyklą pavadindamas Dzeuso, Svetimtaučių globėjo, vardu, kaip vietos gyventojai buvo prašę.
3Pikto antplūdis buvo nuožmus ir visiškai nepakeliamas. 4Šventykla buvo pilna ūžaujančių bei ištvirkaujančių pagonių, besilinksminančių su kekšėmis, lytiškai santykiaujančių su moterimis net šventajame kieme. Be to, jie nešė į vidų aukoti uždraustus dalykus. 5Aukuras buvo apkrautas bjauriomis, Įstatymo draudžiamomis atnašomis.
6Žmonės nebegalėjo nei laikytis šabo, nei švęsti savo protėvių iškilmių, nei net prisipažinti esą žydai. 7Be to, kas mėnesį, švenčiant karaliaus gimtadienį, žydai buvo varomi prievarta dalyvauti aukose, o švenčiant Dionizijo iškilmę, nešioti vijoklių vainikus ir žygiuoti eisenoje Dionizijo garbei. 8Ptolemaidės gyventojams pasiūlius, buvo paskelbtas įsakas aplinkiniams miestams, kad jie taip pat elgtųsi su žydais, būtent: įpareigotų juos dalyvauti aukose 9ir baustų mirtimi atsisakančius elgtis pagal graikų gyvenimo būdą. Buvo aišku, kad atėjo nelaimių metas. 10Taip dvi moterys, suimtos už tai, kad apipjaustė savo vaikus, buvo vedžiojamos viešai po miestą su mažyliais, pakartais ant krūtinių, ir nustumtos stačia galva nuo miesto sienų. 11O kiti, kurie buvo susirinkę į netolimas olas švęsti šabo slapčiomis, buvo išduoti Pilypui ir visi drauge sudeginti. Gerbdami dienos šventumą, jie atsisakė gintis.
12Dabar prašau šios knygos skaitytojus dėl tokių nelaimių nenustoti drąsos, bet pasvarstyti, kad šios bausmės buvo skirtos ne mūsų tautai pražudyti, bet pamokyti. 13Iš tikrųjų, jeigu nedorėliai ilgai tarp mūsų neišlieka, bet greitai patiria bausmę, tai Dievo didelio gerumo ženklas. 14Juk kitų tautų nebausdamas Viešpats kantriai laukia, kol jos pasieks pilną savo nuodėmių saiką. Bet su mumis jis elgiasi skirtingai, 15idant nereikėtų mūsų vėliau bausti griežčiau, kai mūsų nuodėmės bus pasiekusios savo saiką. 16Užtat Dievas niekada visiškai nenugręžia nuo mūsų savo gailestingumo. Nors jis ir moko mus nelaimėmis, savo tautos nepalieka. 17Tebūna tai, ką pasakėme, priminimas. Negaišdami tęskime pasakojimą.
Eleazaro kankinystė
18Eleazaras, vienas žymiausių Rašto žinovų, vyras senyvo amžiaus ir garbingos išvaizdos, buvo žiodomas, norint jį pamaitinti kiauliena. 19Tačiau jis rinkosi verčiau garbingai numirti, negu gyventi su gėda. Išspjovęs mėsą, pats savo noru užlipo ant kankinimo rato. 20Taip dera elgtis visiems, turintiems drąsos atsisakyti dalykų, kurių ragauti nėra leista, negu mylėti gyvastį.
21Žmonės, vadovavę Įstatymo uždraustai aukai, pasivedė tą vyrą į šalį ir dėl ilgos pažinties su juo asmeniškai ragino atsinešti tinkamos vartoti mėsos ir apsimesti, kad valgo mėsą aukos, kuri įsakyta karaliaus, 22kad taip išvengtų mirties bausmės, o jie kaip seni draugai galėtų su juo gražiai elgtis. 23Bet Eleazaras priėmė kilnų sprendimą, vertą savo metų, senatvės kilnumo, garbingai užsitarnautos žilos galvos ir pavyzdingo gyvenimo būdo nuo pat vaikystės. Taigi dėl ištikimybės paties Dievo duotam šventajam Įstatymui jis pasakė jiems, kad nedelsdami pasiųstų jį į mirusiųjų karalystę.
24„Toks apsimetimas nesiderina su mūsų amžiumi, – tarė jis, – nes daugelis jaunų žmonių pamanytų, kad Eleazaras savo devyniasdešimtaisiais metais perėjo į svetimą gyvenimo būdą. 25Jeigu apsimesčiau, norėdamas trumpa akimirka pailginti savo gyvenimą, jie būtų mano elgesio suvedžioti, o aš savo senatvei užtraukčiau gėdą ir negarbę. 26Net jeigu laikinai ir išvengčiau mirtingųjų bausmės, niekuomet neišsigelbėsiu, gyvas ar miręs, iš Visagalio rankos. 27Todėl, jeigu dabar turiu pakankamai drąsos palikti gyvenimą, parodau, kad esu vertas savo senatvės 28ir palieku jauniems žmonėms kilnų pavyzdį, kaip noriai ir kilniai mirti gera mirtimi už gerbtinus ir šventus įstatymus“.
Tai pasakęs, jis tuojau pat nuėjo prie kankinimo rato. 29O tie, kurie ką tik buvo maloniai su juo elgęsi, dabar pyko dėl jo pareiškimo. Pasak jų, tai buvo tikra beprotystė. 30Būdamas visai prie mirties nuo rimbo smūgių, jis garsiai sudejavo ir tarė: „Viešpats savo šventu žinojimu puikiai mato, kad nors būčiau galėjęs išvengti mirties, aš ne tik pakeliu šio plakimo baisų kūno skausmą, bet ir kenčiu jį su sielos džiaugsmu, kad atsiduodu jam“.
31Taip jis mirė, palikdamas savo mirtimi kilnumo pavyzdį ir neužmirštamą drąsos liudijimą ne tik jaunimui, bet ir visai tautai.
